Vasariðkai dviguboje „Artumoje“, darant pertraukà kelionëje per Dekalogà, skaitytojai kvieèiami á dvigubos meilës nuotyká – su Dievu ir artimu – pagal Didájá ásakymà; bet ir su nuostaba: ar ámanoma ásakyti mylëti? Tad kam ið tiesø esame kvieèiami ðiuo ypatingu Dievo ásakymu? Ar meilë Dievui baigiasi artimo meile? Ar galima mylëti artimà nemylint Dievo? Kà – artimà ar Dievà – mylëti kaip save, o kà – labiau uþ save? Kita vertus, kas pamokë meilës iki galo?..

Meilæ bylojanti Šventoji Šeima (ið lietuviðko baþnytinio meno nuostabaus lobyno) þurnalo virðelyje primena, kad iðgyvename Šeimos metus. Sykiu skaitytojus pasitinka ir tikras meilës laiðkas, kurá jiems paraðë apaðtaliðkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, minëdamas ðeimà, kur „gimsta, auga ir skleidþiasi ið Dievo gautoji meilë“, ir atsakydamas á klausimà nusiviliantiems meile – kas ið tiesø duoda þmogui „absoliutø tikrumà, kad meilë yra reali“.

„Meilë neatëjo savaime ar natûraliai á þmonijos istorijà“ – teigiama vienoje „Artumos“ publikacijø, o kitoje klausiama: „Kas gi èia toks dràsus taip siûlyti savo meilæ?“ „Taip, tai Kristus!“ – raðo ilgametis redakcijos bendradarbis kunigas marijonas Kæstutis Brilius, pabrëþdamas: „Ir tai sakau besàlygiðkai visø mûsø skauduliø ir silpnybiø akivaizdoje.“

Kad kalba apie meilæ nevirstø „skambanèiu variu ar þvanganèiais cimbolais“ (plg. ðv. Pauliaus Himnà meilei), vasaros numeryje daug raðoma apie þmones, kurie sugeba nei daug, nei maþai – tiesiog mylëti. Pristatomas „meilës jûra“ vadintas tëvas jëzuitas Pranciðkus Masilionis SJ. Dalijamasi, kokia meilë atrodo ðiandien, po 35 santuokinio gyvenimo metø. Kalbamasi su sunkià negalià turinèiø dviejø broliø ðeimomis, kurioms priimti meilës iððûká, ið ðalies þvelgiant, reikëjo ypatingos dràsos, o kaip tai regisi „ið vidaus“?

Apie nuostabià ir visai ámanomà jaunà þmogø keièianèià mokytojo bei mokiniø draugystæ gyvai liudija pokalbis su muzikuojanèiu Babtø jaunimu ir jø lyderiu – tikybos mokytoju Mantvydu. Ar ámanoma lygiai taip pat tëviðkai mylëti neágalø, ásivaikintà maþylá ir jo netekus gedëti tarsi mylimiausio savo vaiko – atskleidþia jaudinanti „Arkos“ bendruomenës þmoniø istorija. O kaip gyvena ir apie kà svajoja tie ðalia mûsø, kuriø niekas ðioje þemëje taip ir nepamilo... praskleidþia itin jautrus pokalbis su bename Solveiga.

O gal verta daugiau ir save mylëti? Skaitykime psichologës Zitos pastabas apie „sveikà egoizmà“ bei dëkokime uþ meilæ! Ir dar – atsiliepkime, komentuokime, paraðykime redakcijai apie tai, kas patrauks þvilgsná vasaros numeryje. Jame, be kita, rasite ir skaitytojø gyvus komentarus apie tai, ar verta „þaisti namus“ gyvenant kartu iki santuokos – tai reakcijos á birþelá skelbtàjá Artûro Lukaðevièiaus straipsná.

Atsisveikindami „vasaros linksmybëms“, kaip prieð 300 metø sakë ðioje „Artumoje“ taip pat minimas Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis (parapijieèius, beje, mylëjæs itin reiklia meile), skelbiame ir didþiøjø atlaidø programas, kuriuose juk irgi galima iðgyventi Didájá Dievo ásakymà mums, meilës bendruomenei – Baþnyèiai.

Susitikime „Artumoje“, atlaiduose ar kitur, dþiaugdamiesi vasara ir mylëdami Dievà bei artimà!

Dalë GUDÞINSKIENË